Daugelyje Europos kraštų tautosaka imta domėtis nuo romantizmo laikų (XVIII a. gale), o Ispanijoje jau XV a. buvo užrašinėjami romansai ir kitos liaudies dainos. Ryškiausi tautosakos mokslo raidos požymiai stebimi XIX a., kai susiformavo mitologinės, migracinės, antropologinės, agnostinės teorijos. XX a. tautosakos mokslo plėtra pasaulyje nuolatos intensyvėjo, kuriamos naujos metodologijos ir teorijos: istorinė-geografinė, funkcinė, struktūrinė, semiotinė, komunikacinė, kontekstinė ir kt.
Lietuvoje tautosakos mokslo užuomazgų taip pat randama ankstesniuose šimtmečiuose. Kiek vėliau, bręstant lietuvių nacionalinei sąmonei, plintant romantizmo idėjoms didėjo tautosakos reikšmės tautiniam tapatumui suvokimas. XIX a. lietuvių ir užsienio mokslininkų pastangomis prasidėjo reikšmingas tautosakos tiriamosios veiklos etapas – kūrinių rinkimas ir skelbimas, o kartu ir intensyvus surinktos medžiagos tyrimas. Vieni pirmųjų tautosaką istorijos teorijų kūrimui panaudojo Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Simonas Daukantas, Samuelis Teodoras Cipelis, vėliau – Jonas Basanavičius, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Juozas Miliauskas-Miglovara, Ansas Bruožis, Povilas Višinskis, Stanislovas Narutavičius, Stanislovas Didžiulis, Matas Slančiauskas, Steponas Strazdas, Rokas Šliūpas ir daugelis kitų .
XX a. pirmojoje pusėje tautosakos mokslu Lietuvoje pradėjo rūpintis Lietuvių mokslo draugija, buvo leidžiamas žurnalas „Lietuvių tauta“. 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę tautosakos mokslo reikalais ėmė rūpintis Lietuvos universitetas, pradėta skaityti tautosakos kursus. Tautosaka skelbta ir nagrinėta bendro lituanistinio profilio leidiniuose „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“. 1918 – 1940 m. buvo sukaupta apie pusė milijono kūrinių, pasakojamoji ir dainuojamoji tautosaka imta užrašinėti fonografu. Reikšmingų tyrimo darbų paskelbė: apie dainas – Augustas Robertas Niemis, Mykolas Biržiška, Balys Sruoga; apie pasakojamąją tautosaka – Jonas Balys, Juozas Brazaitis-Ambrazevičius. Nuo 1935 m. buvo įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas, kurio vadovu paskirtas Jonas Balys pradėjo leisti žurnalą „Tautosakos darbai“.
Į tautosakinę veiklą įsitraukė daug studentų, mokytojų, kitų profesijų žmonių. Ypač aktyvus buvo tautosakos rinkimas. Per ekspedicijas ir pavieniui įvairią tautosaką rinko Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, regioniniai muziejai, aukštosios mokyklos, Kraštotyros draugija ir pavieniai kraštotyrininkai. Buvo sisteminamos surinktos medžiagos pagrindinės rūšys – dainos, proza, patarlės ir priežodžiai, publikuojama tautosaka. Pažymėtini tautosakos tyrėjai Jurgis Lebedys, Zenonas Slaviūnas, Kazys Grigas, Leonardas Sauka, Donatas Sauka, Ambraziejus Jonynas, Norbertas Vėlius, Bronislava Kerbelytė, Bronė Kazlauskienė, Danutė Krištopaitė ir kiti. 1980 m. LKLI pradėjo leisti daugiatomį fundamentinį leidinį „Lietuvių liaudies dainynas“. Tautosakos problemas yra nagrinėję lingvistas, semiotikas Algirdas Julius Greimas, archeologė Marija Gimbutienė.
Per šį laikotarpį išleisti anksčiau sukauptų lietuvių liaudies dainų, pasakų, patarlių ir priežodžių rinkiniai, parašyta nemažai teorinių darbų iš istoriografijos („Lietuvių tautosakos apybraiža“), toliau tyrinėti įvairūs tautosakos žanrai. Tarptautiniu lygiu pripažinti K. Grigo darbai, D. Saukos veikalas „Tautosakos savitumas ir vertė“, L. Saukos dainų eilėdaros, N. Vėliaus mitologijos, B. Kerbelytės pasakojamosios tautosakos ir kitų folkloristų tyrimai. Išeivijoje atsidūręs J. Balys tęsė su tautosaka susijusią mokslinę veiklą: skelbė sukauptą medžiagą ir jos tyrinėjimus lietuvių ir užsienio leidiniuose.